Vilniui pamažu vaduojantis iš žiemos gniaužtų, o Vingio parko takams prisipildant pirmųjų bėgikų, atidūs praeiviai netoli M. K. Čiurlionio gatvės vartų galėjo pastebėti neįprastus objektus. Tai nėra eilinė paroda po atviru dangumi. Tai – tris savaites trukusio intensyvaus „Bio-Sprinto“ finalas, kurio metu mūsų Biotechnologijų ir Dizaino katedrų studentai bandė atsakyti į klausimą: ar galime „užauginti“ pastatus, užuot juos statę?
Laboratorija išeina į lauką
Šių metų pavasario semestro pradžia buvo skirta eksperimentinei medžiagai – grybienos kompozitui (mycelium composites). Vadovaujami Dr. Rūtos Vanagienės, studentai laboratorijoje augino statybinius blokus, naudodami vietinių ūkininkų kanapių spalius ir specifines grybų kultūras. Tikslas buvo sukurti mažosios architektūros objektus – vabzdžių viešbučius ir poilsio suoliukus, kurie būtų 100% suyrantys ir nepaliktų jokio pėdsako gamtoje.
„Architektai yra įpratę kontroliuoti kiekvieną milimetrą brėžinyje,“ – sako II kurso architektūros studentas Tomas. „Tačiau dirbant su biologine medžiaga, tu esi ne kūrėjas, o partneris. Grybas auga ten, kur nori jis, o ne ten, kur nubrėžta linija AutoCAD programoje.“
Kova su kovo drėgme
Procesas nebuvo sklandus. Pirmoji objektų serija, kurią studentai bandė surinkti dar kovo pradžioje, patyrė nesėkmę. Dėl neįprastai didelės santykinės oro drėgmės laboratorijoje, dalis paruoštų formų neužtektinai sukietėjo.
Buvo akimirkų, kai komanda norėjo pasiduoti. „Trečiadienio rytą atėję į studiją radome pagrindinę konstrukciją tiesiog suglebusią,“ – prisimena projekto kuratorė. „Tai buvo skaudi, bet vertinga pamoka apie medžiagų atsparumą. Mums teko skubiai keisti džiovinimo protokolus ir perdaryti laikančiąsias konstrukcijas, integruojant natūralų bičių vašką kaip drėgmės izoliatorių.“
Ši nesėkmė tapo lūžio tašku. Studentai suprato, kad tvarumas nėra tik madingas žodis – tai reikalauja gilaus cheminių ir biologinių procesų supratimo. Galutinis rezultatas, kurį dabar galima pamatyti parke, galbūt nėra toks geometriškai tobulas, koks buvo pirminiuose renderiuose, tačiau jis yra gyvas, organiškas ir funkciškai tvirtas.
Simbolinė partnerystė su miestu
Šis projektas nebūtų įmanomas be Vilniaus miesto savivaldybės pasitikėjimo, kuri leido „Parvis“ universitetui naudoti parko teritoriją kaip eksperimentinę aikštelę. Instaliacija, pavadinta „Ciklas“ (The Cycle), tarnaus ne tik kaip vizualinis akcentas, bet ir kaip edukacinė stotelė. Prie objektų įrengti QR kodai veda į studentų sukurtą puslapį, kuriame aiškinama, kaip agrarinės atliekos gali virsti dizaino objektais.
Objektai parke stovės iki gegužės mėnesio. Vėliau, veikiami lietaus ir saulės, jie natūraliai suirs ir taps trąša parko dirvožemiui – taip užbaigdami pilną gyvavimo ciklą.
Kaip teigia Dr. Vanagienė: „Mūsų tikslas nėra statyti paminklus, kurie stovėtų šimtmečius. Mūsų tikslas – išmokyti studentus kurti ateitį, kuri neapsunkina planetos.“
Kviečiame visus universiteto bendruomenės narius aplankyti instaliaciją šį savaitgalį, kol pavasario saulė dar tik pradeda savo darbą.
Parašykite komentarą