Kai sausio tamsa apgaubia Vingio parką, M. K. Čiurlionio gatvėje esančio Parvis Tarptautinio Universiteto (PTU) languose šviesos negęsta ilgiau nei įprastai. Šįvakar čia buvo pristatytas pusmetį trukęs eksperimentas „Skaitmeninis Aidas“ (Digital Echo), kuris į vieną erdvę subūrė mūsų gimnazijos menų pakraipos moksleivius ir Informatikos inžinerijos katedros mokslininkus. Rezultatas – instaliacija, kuri verčia permąstyti, kaip technologijos gali tarnauti paveldo išsaugojimui.
Nuo etnografijos iki kodo eilučių
Projekto idėja gimė gana netikėtai – per pertrauką tarp paskaitų, diskutuojant apie tai, ar dirbtinis intelektas gali „jausti“ kultūrinį kontekstą. Profesorius dr. Lukas Vaitkevičius, vadovaujantis mūsų AI laboratorijai, metė iššūkį mišriai studentų komandai: sukurti algoritmą, kuris ne tik atpažintų lietuviškas sutartines, bet ir vizualizuotų jų unikalią, disonansinę harmoniją realiuoju laiku.
„Sutartinės yra įtrauktos į UNESCO paveldo sąrašą būtent dėl savo sekundinių sąskambių, kurie vakarų muzikoje dažnai laikomi ‘aštriais’ ar net nemaloniais,“ – pristatymo metu kalbėjo projekto koordinatorė, magistrantė Ieva G. „Mūsų tikslas buvo išmokyti neuroninį tinklą ne taisyti šį garsą, o paversti jį vizualine, trimate forma.“
Sinergija tarp klasių ir auditorijų
Tai, kas daro šį projektą išskirtiniu „Parvis“ bendruomenei, yra vertikali integracija. Prie sudėtingų duomenų vizualizavimo algoritmų (naudojant Python ir TouchDesigner) dirbo II kurso bakalauro studentai, o vizualinę estetiką ir etnografinį tyrimą atliko 11-os klasės gimnazistai.
Gimnazistai praleido savaites Lietuvos muzikos ir teatro akademijos archyvuose, atrinkdami specifinius Aukštaitijos regiono sutartinių įrašus. Vėliau, dirbdami universiteto studijoje, jie kartu su programuotojais ieškojo būdų, kaip garso bangos gali virsti skaitmeninėmis skulptūromis.
Ne viskas vyko pagal planą
Mokslo procesas retai būna sterilus ar tiesus, ir „Skaitmeninis Aidas“ nebuvo išimtis. Pirmoji modelio versija, paleista dar lapkričio mėnesį, patyrė fiasko. Algoritmas, apmokytas naudojant standartinius vakarietiškos muzikos duomenų rinkinius, sutartinių disonansą interpretavo kaip „triukšmą“ arba klaidą ir bandė jį automatiškai „išvalyti“.
„Buvo akimirkų, kai norėjosi tiesiog viską išjungti,“ – atvirauja 11-okas Matas, atsakingas už projekto vizualinį dizainą. „Mes matėme ekrane tik chaotiškus, trūkinėjančius fragmentus. Tačiau profesorius Vaitkevičius mums priminė, kad klaida yra duomenys. Mes turėjome perrašyti dalį kodo, kad leistumėme AI ‘suprasti’, jog disonansas yra grožis.“
Po beveik dviejų mėnesių korekcijų ir modelio permokymo, rezultatas pranoko lūkesčius. Parodos atidarymo metu lankytojai galėjo išvysti, kaip senovinė giesmė „Treputė martela“ virsta pulsuojančia, gintaro spalvos šviesos architektūra, reaguojančia į kiekvieną balso virptelėjimą.
Ateities perspektyvos
Šis projektas yra tik pradžia. PTU Tvaraus Dizaino centras jau planuoja, kaip šią technologiją pritaikyti edukacijoje, leidžiant vaikams „pamatyti“ muziką ir taip lengviau mokytis sudėtingų polifoninių dainų.
Rektorius prof. Šarūnas Aušra, stebėdamas instaliaciją, pabrėžė: „Tai yra geriausias įrodymas, kodėl mes esame čia, M. K. Čiurlionio gatvėje. Mes nenaudojame technologijų tam, kad pabėgtumėme nuo savo šaknų. Mes jas naudojame, kad tas šaknis įtvirtintumėme ateityje. Ir kai matau gimnazistą, aiškinantį doktorantui apie sutartinių ritmiką, žinau, kad mūsų ‘Tota Mens’ filosofija veikia.“
Paroda „Skaitmeninis Aidas“ veiks PTU atriume iki vasario pradžios. Kviečiame akademinę bendruomenę ir vilniečius užsukti – geriausia tamsiuoju paros metu, kai algoritmai šviečia ryškiausiai.
Parašykite komentarą